infro

Mažais mažais žingsneliais. Didelėm pėdom. Vinguriuotu keliu. Iš lėto ir nepastebimai. Traukiausi…

Nuo pat pradžių nežinojau, ko aš noriu ir kur man eiti. Nežinojau, kaip reikia teisingai gyventi ir ko siekti, ko ieškoti. Visi ėjo drąsiai į priekį, tarsi žinodami ką daro, o aš vis dvejojau ir dairiausi. Delsiau gyventi. Norėjau būti tikras, kad kiekvienas mano žingnis bus padėtas tinkama linkme, didžiojo tikslo link. Tik niekas taip ir nepaaiškino, kurioje jis pusėje. Per daug gilinausi ne ten kur reikia, nesupratau tariamų amžinųjų tiesų. Šaukiausi dievų pagalbos, nors nežinojau jų vardų.

Pamažu prisitaikiau, gyvenau kaip mokėjau. Judėjau lėtai ir ratais, bet vis tiek po truputį stūmiausi į priekį išbandydamas naujus dalykus, bandydamas suprasti ir atrasti, turėti draugų, mylėti ir būti mylimas, bandydamas paaiškinti ir parodyti. Ieškodamas tokių kaip aš. Kurie suprastų. Bet iš tiesų niekada iki galo neatsivėriau, neišsidaviau. Aš buvau kitoks. Nors keičiausi dienomis, vistiek likau kitoks. Ir supratau, kad man čia ne vieta. Supratau ir išėjau. Tiesiog.

Skaudžiausia buvo, kad visi žiūrėjo, bet niekas nematė…

Ar kas pasikeis, kai sugrįšiu?..